SOVIJAUS STUDIJŲ IR MONOGRAFIJŲ SERIJA, Nr. 4

ISSN 2351-4728

Monografija yra skirta kelioms mokslinėms ir mokslą remiančioms Vilniaus draugijoms, įsikūrusioms XIX ir XX a. sandūroje: Senovės ir etnografijos mylėtojų draugijai (Towarzystwo Miłośników Starożytnictwa i Ludoznawstwa), Imperatoriaus Aleksandro III atminimui skirtos Rusijos istorinio švietimo puoselėtojų draugijos Vilniaus skyriui (Виленский Отдел Общества Ревнителей Русского Исторического Просвещения в память Императора Александра Ш), Mokslo ir meno muziejaus draugijai (Towarzystwo Muzeum Nauki i Sztuki), Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (Towarzystwo Przyjaciół Nauk w Wilnie) bei Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriui (Северо-Западный Отдел Императорского Русского Географического Общества). Visos jos didesniu ar mažesniu mastu prisidėjo prie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos ir kultūros tyrinėjimo, kultūrinio paveldo išsaugojimo bei  tose žemėse gyvenusių tautų tautinio tapatumo formavimo ir stiprinimo. 

Šio darbo tikslas – parodyti, kada ir kaip tos draugijos atsirado, kas buvo jų įkūrėjai, kokius jie turėjo tikslus, kokius sunkumus turėjo įveikti, siekdami gauti carinės administracijos leidimą jų veiklai. Kita svarbi užduotis – parodyti aptariamų draugijų vidaus struktūrą, veiklos sritis, finansavimo šaltinius ir pasiekimus kultūros paveldo apsaugos ir tyrinėjimo srityse. Apžvelgti ir tų draugijų leidiniai, nurodomi jų leidėjai, autoriai, turinys, skaitytojų ratas bei platinimo būdai. 

Ypatingas dėmesys skirtas draugijų personalinei sudėčiai, stengiantis nustatyti tiksliai, kiek tai leidžia išlikę šaltiniai, narių ir darbuotojų skaičių, jų vardus ir pavardes, luominę kilmę, išsilavinimą, profesiją, išpažįstamą tikėjimą bei tautybę. Nagrinėjamas taip pat tų draugijų ir atskirų jų veikėjų santykis su visuomene, jų pastangos formuoti visuomenės pasaulėvaizdį (per spaudą, bibliotekas, skaityklas, viešuosius renginius). Taip pat nagrinėjami ir minėtų draugijų ryšiai su kitomis draugijomis, kultūros bei mokslo įstaigomis Rusijos imperijoje bei užsienyje, tų ryšių pobūdis ir reikšmė.

Chronologiškai darbas apima iš esmės pirmąjį XX a. ketvirtį. Šį gana trumpą laikotarpį dar galima padalinti į du periodus: pirmąjį, apimantį paskutiniuosius XIX a. metus ir XX amžiaus pradžią, kol dar vyravo įvestas po 1863–1864 sukilimo režimas, ir antrąjį – nuo 1905 metų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai dėl revoliucinių įvykių  caro valdžia buvo priversta padaryti eilę esminių nuolaidų vidaus politikoje. Pirmame periode rusų valdžia, vadovaudamasi politiniais tikslais, skatino Vilniuje rusų draugijų, taip pat ir nagrinėjamo darbe Imperatoriaus Aleksandro III atminimui skirtos Rusijos istorinio švietimo puoselėtojų draugijos Vilniaus skyrius steigimą, rėmė juos finansiškai, bet kartu sekė jų veiklą ir darė joms ideologinį spaudimą. Tuo pat metu ji neleido Vilniuje steigti jokių lietuvių ir lenkų draugijų, skirtų tirti tų tautų istoriją ir užsiimti kultūrinio paveldo apsauga. Negalėdami veikti legaliai lenkų inteligentai 1899 m. įkūrė slaptą Senovės ir etnografijos mylėtojų draugiją. 

Po 1905 m. sušvelninus okupacinį režimą  vadinamame Šiaurės vakarų krašte atgimė iki tol slopintas politinis ir kultūrinis gyvenimas, įsikūrė daug švietimo, meno ir mokslo draugijų, taip pat ir nagrinėjamos šiame darbe Mokslo ir meno muziejaus bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijos. 1910 m. atkurtas Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius, veikęs 1867–1875 m. Senovės ir etnografijos mylėtojų draugija veikė septynerius metus ir 1907 m. susijungė su Vilniaus mokslo bičiulių draugija. 1914 m. tą patį padarė Mokslo ir meno draugija. Vilniaus mokslo bičiulių draugija pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą bei sunkius kovų su bolševikine Rusija metus ir sėkmingai tęsė veiklą iki 1939 metų rudens, tačiau šiame darbe apžvelgiamas tik pirmasis jos veiklos laikotarpis (1907–1914 m.). Rusijos istorinio švietimo puoselėtojų draugijos Vilniaus skyrius ir Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyrius baigė egzistavimą 1915 m. vasarą, kai buvo evakuotos iš Vilniaus rusų įstaigos. 

Monografiją sudaro „Įvadas“, šeši skyriai ir „Pabaiga“. Skyriai savo ruožtu skirstomi į poskyrius. „Įvade“ nurodomas tyrimo objektas, darbo tikslas, apžvelgiama svarbiausia literatūra ir šaltiniai. Pirmajame skyriuje trumpai nušviečiamos XIX a. pabaigos XX a. pradžioje Vilniaus mokslinių draugijų veiklos sąlygos. Kiti penki skyriai skirti atskiroms draugijoms: Senovės ir etnografijos mylėtojų draugijai (18991907), Imperatoriaus Aleksandro III atminimui skirtos Rusijos istorinio švietimo puoselėtojų draugijos Vilniaus skyriui (1899‒1915), Mokslo ir meno muziejaus draugijai (19071914), Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (19071914), Imperatoriškosios Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriui (19101915). „Baigiamosiose išvadose“, remiantis išnagrinėta literatūra ir šaltinių medžiaga, parodoma kiekvienos aptariamos draugijos reikšmė Vilniaus kultūrinio gyvenimo raidai XX a. pirmoje pusėje. 

Studija apsvarstyta ir rekomenduota spaudai Lietuvos kultūros tyrimų instituto Mokslo tarybos posėdyje

Recenzavo: Dr. Reda Griškaitė, dr. Alma Lapinskienė, doc. dr. Algimantas Nakas

Redagavo Margarita Dautartienė

Maketavo Skaistė Ašmenavičiūtė

© Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2019